Veikla
Švietimo ir mokslo organizacija, siėkė ugdyti žydų gebėjimus , būtinus darbui susirasti.
Papildoma informacija
Draugija amatams skleisti ir darbštumui skatinti tarp Vilniaus žydų
Draugija buvo įkurta 1918 m. Savo veiklą ji tęsė ir 1920–1939 m., kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos, ir 1939 m., kai okupuotąsias teritorijas atgavo Lietuva. .
Pradžioje kurį laiką draugijai vadovavo žinomas Vilniaus visuomenės veikėjas gydytojas Cemachas Šabadas.
Vilniuje draugija išlaikė technikumą ir amatų mokyklą. Be to, buvo įsteigusi įvairių technikos kursų, pavyzdinių ūkių, dirbtuvių; rėmė norinčius išmokti amato neturtinguosius – skirdavo jiems pašalpas, pirkdavo darbo įrankius, medžiagas, – o išmokusiems amato padėdavo įsikurti. Iki 1940 m. tokia draugijos pagalba pasinaudojo daugiau nei 10 tūkst. asmenų. Lėšų veiklai draugija gaudavo iš visuomenės aukų, ypač iš užsienio žydų labdaros draugijų – pavyzdžiui, iš Niujorke įsikūrusios pasaulinės žydų šelpimo organizacijos „Joint Distribution Committee“.
Draugija ypač išplėtojo veiklą 1939 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Žlugus Lenkijai į Vilniaus sritį plūste plūdo pabėgėliai, savivaldos ir valdžios įstaigos neturėjo galimybės jų visų
aprūpinti. Vien tik per pirmą 1940 m. pusmetį draugija suteikė pagalbą per 5 tūkst. asmenų – parūpino darbo, skyrė pašalpų, aprūpino maistu; būtiną medicinos pagalbą teikė Žydų sveikatos
organizacija (OZE).
Vilniaus žydų amatų mokykla
Vilniaus draugija amatams skleisti ir darbštumui skatinti tarp Vilniaus žydų išlaikė keturklasę privatinę amatų mokyklą. Ji veikė pagal panašią programą kaip ir ORT vidurinė amatų mokykla Kaune. Mokytis buvo priimami ne jaunesni nei 14 metų šešių skyrių pradžios mokyklą baigę žydų tautybės berniukai. Priimant buvo atsižvelgiama į berniukų materialinę padėtį bei gabumus. Pirmenybė buvo teikiama neturtingiesiems ir vaikų namų auklėtiniams, jiems mokslas buvo nemokamas, kiti už jį mokėjo. Amatų mokykla, kurioje buvo mechanikos ir elektrotechnikos skyriai, siekė parengti kvalifikuotus amatinininkus, galinčius dirbti savarankiškai arba pramonės įmonėse.
Mokykla veikė ORT draugijos namuose Gdansko (dab. Islandijos) g. 3, turėjo reikiamų mašinų ir mechaninių įrengimų, gerai įrengtas dirbtuves, kvalifikuotų inžinierių ir technikų.
ORT Vilna privatinis technikumas
Technikumas įkurtas 1920 m. Tai buvo solidi mokykla su įvairiomis dirbtuvėmis ir laboratorijomis, joje dėstytos techninės disciplinos. Tais laikais panaši žydų mokymo įstaiga buvo tik Rusijoje.
Į mokyklą būdavo priimami mokiniai, baigę keturias reformuotos gimnazijos klases. Visas kursas buvo išeinamas per trejus metus, absolventai tapdavo technikais ir inžinierių padėjėjais.
Mokykloje buvo dėstomi 25 dalykai, mokiniai supažindinami su įvairių mašinų konstrukcijos pagrindais, ypač su metalo apdirbimo, taip pat su keliamosiomis mašinomis, su garo katilais ir visų
rūšių jėgos mašinomis – šiluminiais varikliais, garo turbinomis ir elektros mašinomis.
Siekdami įgyti praktinių įgūdžių mokiniai dirbdavo technikume įrengtose fizikos, chemijos, technologijos, elektromechanikos ir montažo laboratorijose. Čia jie atlikdavo numatytus darbus, mokėsi įrankių naudojimo ir mašinų aptarnavimo, reguliavimo, taisymo ir pan.
Be laboratorijų, technikume buvo dar ir kalvė, šaltkalvių dirbtuvė, mašinų ir metalo apdirbimo dirbtuvė, liejykla, elektrotechnikos dirbtuvė. Daugelis absolventų pradėdavo dirbti paprastais darbininkais prie tekinimo staklių, dyzelinio variklio ar kitokio įrenginio. Tokių darbininkų rengimas nebuvo technikumo uždavinys, tačiau absolventai, atliekantys šiuos darbus pavyzdingai, netrukus gaudavo aukštesnes technikų pareigas.
Technikume didžiulis dėmesys buvo skiriamas techninei braižybai. Trejų metų trukmės mokslus baigę mokiniai galėjo nubraižyti net labai sudėtingų keliamųjų mašinų, šiluminių variklių ir kitų mašinų projektus taip tiksliai, kad nebūtų padarę gėdos net politechnikos mokyklai.
Šį tikslą pasiekti padėjo ORT draugija–tai ji pasirūpino, kad mokykla turėtų laboratorijas, dirbtuves, piešimo ir braižybos sales, biblioteką, tinkamą klasių įrangą, ir išlaikė mokomąjį (10 inžinierių, 6 mokytojus, keletą instruktorių, braižytojų ir kt.) ir administracinį personalą.
Technikumo mokytojai ir ORT draugijos veikėjai nuolat rūpinosi programų, mokymo proceso organizavimo, dėstymo ir įrangos tobulinimu.
Ypač didžiuotasi technikumo leidykla, kuri leido technikos literatūrą jidiš kalba – iš tų leidinių ir buvo mokomasi. Tai buvo vienintelė Vilniaus krašte rimta tokio pobūdžio literatūros leidykla
jidiš kalba; ji išleido knygų apie elektros ir garo mašinas, šiluminius variklius, garo katilus, termodinamiką, medžiagų atsparumą ir pan.
Per 19 metų technikumas parengė daugiau nei 600 technikų. 80 proc. jų emigravo, ir sunku būtų surasti kraštą pasaulyje, kur nebūtų dirbęs bent vienas žydų ORT draugijos technikumo absolventas. Kai kurie jų vėliau mokėsi Belgijos ir Prancūzijos politechnikos mokyklose ar Haifos technikume ir baigę studijas ten liko dirbti inžinieriais. Vilniaus krašte nebuvo nė vieno žydams priklausančio fabriko, technikos biuro, lentpjūvės arba malūno, kur nedirbtų šio technikumo absolventai, o didžiosiose įmonėse – radijo imtuvų fabrike „Elektrit“, inž. Kavenokio techniniame biure, Valkininkų popieriaus fabrike, Kinkulkino malūne ir kitur – jų darbavosi dešimtys.
Parengti gyvenimui ORT Lietuvoje. VVGŽM kilnojamos parodos katalogas. Vilnius, 2013, p. 34-37
Dokumentų atvaizdai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo f. 391, ap. 5, b. 804, l. 4, 55
